Pusę dienos graužiau save, kad praleidau nerealią progą padaryti gerą kadrą: saulė dar nebuvo aukštai, nes mums pavyko startuoti padoriu laiku ir kai maždaug po valandos vingiuota autostrada pasiekėme Granadą prieš akis atsivėrė snieguotos Sierra Nevada viršūnės. Artūras su Danyla ant keleivio sėdynės mane aplenkė tikėdamiesi rasti degalinę. Kadrą matau dar dabar: saulė krito pro šviesiai žalius medžių lapus pakelėje, priekyje motociklas, o horizonte snieguotas kalnas. Vėjas papūtė pūkus nuo medžių ir atrodė, kad sninga.
Aplenkėm Granadą ir leidomės žemyn, bet sniego ant kalnų daugiau nebematėm – viską uždengė žemesnės kalvos.
Superinis kelias nuo Ogrivos leidžiantis link jūros – slėnyje matosi autostrados estakados, apačioje užtvankos mėlyno vandens tarp rudų kalvų. Atkarpa techniška, bet kelias platus ir posūkiai ilgesni, ne tokie aštrūs kaip mažesniuose keliuose, galima laikyti greitį. Varau ant 4 pavaros.
Galvoju apie savo naują meilę. Apskritai, santykiai yra sudėtingas dalykas. Štai savo Dakarą pamilau labai pamažu, bet užtikrintai. Prireikė ne vieno tūkstančio kilometrų. Žinau, kad už tokią kainą, kiek jis vertas, vargu ar gausiu geresnį mocą; aš jį pažįstu, žinau kiek valgo, kada traukia, ką gali, ko, kada ir kaip nori, o jis mane visur nuvežė ir iš visur parvežė. Mes per daug nesipykstam. Niekas per daug nenužiūrinėja, prie parduotuvės joks diedas nestovi akis įsmeigęs, moterys nerodo pirštais, vaikai nebėga iš paskos. Tai tokia vokiška meilė iš išskaičiavimo
Itališka Guzzi V85TT meilė man smogė prieš tūkstantį kilometrų. Tai nutiko lygiai prieš keturias dienas po ispaniška saule ir jausmas buvo geras: ji nei per aukšta nei per žema, tokio aukščio, kaip man patinka. Man patinka ta šiluma iš dviejų cilindrų tarp klyno, jaučiu kaip jie suvirpa, kai spusteliu. Ji gulasi tiek, kiek man norisi. Į prietaisų skydelį pažiūrėjau tik kitą dieną, man jo tiesiog nereikėjo. Tik šiandien, dieną kai išsiskirsime, pamačiau, kad ji man gali pasakyti, kokiu bėgiu važiuoju. Iki tol aš tiesiog jaučiau ir jausmai manęs neapgavo. Panašiai kaip BMW R80 – tachometras yra, bet jo niekada nereikia. Gera vėl girdėti šlamenančius vožtuvus. Aš girdžiu, kad jiems viskas gerai.
Kol džiaugiuosi savo jausmais, kiti mato grožį: oooo, historia, historia, rėkia man vyrukas Aloizanoje. Jis turi gerą skonį, nors grožis ir subjektyvus dalykas.
Prie jūros, netoli Nerjos, nusukame į nudistų pliažą, nusirengiame, kad niekas į mus nespoksotų. Artūras ir Danyla bando maudytis, bet jūra dar per šalta. Tomas įlenda tik iki termometro.
Mums sėdant ant motociklų dažniausiai būna taip: visi pasiruošia, bet nevažiuoja, laukia kol užkursiu Guzzi. Tada visi patempia lūpas ir palinksi galvom: geras garsas. Nei per šaižus nei per žemas, labai seksualus.
Kai meilės nuotykis toks trumpas, nesikabinėju. Taip, iš esmės galėtų būti, kai kas geriau… gal veidrodėliai galėtų būti aukštesni, niekad nesuprantu, kada įjungiu posūkį. Kai jai per karšta, bėgiai jungiasi garsokai. Per keturias dienas taip ir nesugebėjau įsijungti autopiloto, nes kažkas ten per daug sudėtinga. Bet koks skirtumas, visi mes turime trūkumų.
Su Pepe iš Vivamotorent vėl persijungiu prie pamirštos vokiečių kalbos. Jis dirbo 35 metus Štutgarte. Kiti motociklai jam nerūpi, jis važinėja BMW R1250GS: daug galios, hidraulinė pakaba, mažai priežiūros. Komfort Motorrad.
Visi mes turime santykių.
Guzzi kol kas tėra tik itališkas nuotykis po karšta Andalūzijos saule. Jį prisiminsiu kaip tyrą motociklizmo džiaugsmą.
Daugiau: nuotraukos ir maršrutas.
