jaučiu kaip prarandu save lyg viskas atrodo gerai, bet man trūksta atviro bendravimo su žmonėmis

jaučiu kaip juodumos po truputėlį užvaldo mane, man norisi bėgti arba prikrėsti kvailysčių, jaučiu kaip man norisi pokyčių  bet kokiomis priemonėmis bet kokia kaina.

jaučiu kaip viskas dėl ko stengiausi ir dirbau dabar pasidarė nesvarbu, nes jie mato mane kokį aš noriu parodyti bet kartais man norėtūsi būti paprastu ligoniu žmogum kuriuo kartais reikia pasirūpinti

jaučiu kaip viskas kuo tikiu ir tikėjau atsimušė į išdidumo sieną ir jie to nesupras…. mano gyvenime buvo tiek pažeminimo ir nevilties kurią (gal būt) pats sukūriau kad dabar negaliu patikėti nei Dievu nei žmonėmis.

aš liksiu negatyve nes nematau pozityvo, kartais nematau pramės savo gyvenime…. nes čia nesijaučiu gyvas. čia aš kažkoks be ne gyvas