Sėdžiu autobuse į Edirnę, toks Turkijos mąstais nedidelis miestas Trakijoje su 200 tūkstančių gyventojų. Kažkada buvo Otomanų imperijos sostinė, tokia kaip Kernavė, Adrianapolė anksčiau vadinosi. Jei viskas vyks pagal planą, šįvakar Edirnėje ir nakvosiu. O planas išdėstytas sekančiai:

12 val turėčiau būti Edirnės autobusų stotyje, tada iš ten reikia kažkaip nusigauti iki pasienio – Edirnės (Kapikulės) pasienio punktas yra didžiausias Turkijoje, nesunku suprasti kodėl – sausumos vartai į Europą. Iki pandemijos tai buvo užimčiausias sienos punktas Europoje.

Perėjęs sieną pėsčiomis turėsiu nusigauti iki kito pasaulio užkampio – Svilengrado Bulgarijoje. Ten Geogis Žilevas, Sigito Žiliaus bičiulis ir partneris, manęs laukia, jis vadovas pervežimų firmos, kurios teritorijoje yra mano motociklas. Kol kas nežinau kaip nuo sienos nuvažiuosiu tuos 20-30 km, bet nebūtina visko žinoti iš anksto, paliksiu erdvės nuotykiams.

Motociklą reikės išpakuoti, nukelti nuo palečių, susipakuoti daiktus ir vėl kirsti sieną į Turkiją. Atrodo, kad bus ilga diena.

Pažadino ketvirtą ryto muedzinai iš visų įmanomų minaretų kviečiantys maldai. Ramadanas. Buvau vos įmigęs tokiam šūdinam viešbutėlyje už 15€, kur pajuodę nuo dulkių visi baldai. Įtariu, kad ant mano paklodės jau buvo kažkas miegojęs. Maldos iš minaretų labai gerai girdisi, nes viešbutis ant Marmuro jūros kranto, iš pradžių buvo žodis ir […] sklandė virš vandenų, net Šventam rašte parašyta.

Pusryčių lėkštės apvyniotos maistine plėvele, plėvelėje: gabaliukas raguolio ir priedai, kurie dar kartą supakuoti į savo vienkartinius indelius. Pasistengsiu priprasti. Bent jau vaizdas nepamainomas.

Aišku, kad apgavo mane taksistas Stambule, veždamas į autobusų stotį. Žinojau, kad 60 lyrų (6€) ir jis dar turi įjungti taksometrą. Tada jis man sako: fiksuota kaina iki stoties. Ir dar ekstra 20 lyrų, nes iki stoties, šlagbaumas pasikelia, cinkt.

20 minučių kelio, išlipu stotyje, duodu 100, laukiu grąžos. Viskas OK, jis man sako, fiksuota kaina 80, plius dar 20, nes iki stoties. Eik tu šikt, seni, galvoju, ką aš su tavim ginčysiuosi dėl tų kelių eurų, ilga diena, prastai miegojau.

Autobusas po 3,5 valandų kelio sustoja visai ne Edirnėje, o tokiose Grigiškėse, kur nieko nėra, last stop. Iki Edirnės dar 5 kilometrai.

Taksistų daugiau negu autobusų, bet to man ir reikia. Susitariu, žada įjungti taksometrą, galiausiai 110 lyrų, normalus šitas bičas, ilgai važiavom. Išlipu, didžiausiame pasienio poste Europoje nė vienos mašinos, kiaurai žiūriu į Bulgariją, vėliavas tik vėjas plazdena, dulkės visur. Einu. Niekam aš neįdomus, mojuoju kioskeliui vienam, kamerom pamojuoju, sėdi turkų pasienietis telefonu kalba, laukiu.

– Kur eini? – angliškai jis man.
– Į Bulgariją.
– Turi mašiną?
– Neturiu, žmona važinėja.
– Autobuso bilietą?
– Neturiu, aš pėškom.
– Negalima pėsčiomis, galima tik mašina arba autobusu. Nepraleidžiam.

Kaip tik pravažiuoja mašina. NL numeriai, Nyderlandai, mojuoju. Nesustoja. Apsisuku, iš kitos pusės, tarp dulkių nusėstų mašinų Turkijos pusėje mojuoja man dar vienas pagyvenęs dušmanas. Puikiai kalba rusiškai.

– Žinok čia pėsčiomis jau metus nepraleidžia, nuo pandemijos pradžios. Bet aš, bulgaras taksistas, tave pravešiu. 60 eurų.
– Pff, – aš jam tokį garsą ir pakeliu ranką tranzuot mašiną. Ten penkių turkų šeima vienam sedane, suaugusių, nestoja, – duodu 25.
– Man PGR testas, žinok, 60€ eurų kainuoja. Nei Bulgarija, nei Turkija be jo neįsileidžia.
– Edirnėje už 30 daro, žinau.
– 50.

Dmitrijus jo vardas, Dima. Atsisėdu aš į Mersedesą taip ir nesutaręs mokėsiu 30 ar 35. Aišku, kad 35.

Dima 30 metų taksauja tarp Turkijos ir Bulgarijos. Pagrindiniai jo klientai – turkai, važiuojantys į kazino Svilengrade. Daug ten tų lošimų namų kaip tokiam užkampiui. Po kelių metų dar du didelius kazino pastatys visai prie sienos Bulgarijoje. Turkijoje nėra lošimo namų, Erdoganas neleidžia.

Jau pamečiau skaičių kiek tų kioskelių su pasieniečiais yra. Pats idiotiškiausias, kur paduodi mažą pinigėlį ir sekančiam etape apipurškia dezinfekciniu skysčiu visą mašiną, kaip plovykloje. Dima sako, kad už fūrą ima 20 eurų.

Motociklas atkeliavo puikiai, nuo palečių nukeliu greitai, daugiausia laiko užima persipakuoti daiktus iš kuprinės į moto sistemą.

Važiuoju vėl per sieną į Turkiją ir tuo metu, kai gaunu dezinfekcinio skysčio iš tos plovyklos, prisimenu, ką palikau: priekines kaladėles (nes artėja laikas keisti) ir 24 raktą grandinei patempti.

Sustoju Edirnėje prieš didžiąją mečetę, muedzinas vėl gieda, o aš apžiūrinėju BMW priekinį ratą kaip kokiam Dneprui.

Grandinės nereikės čia tampyti. Kaladėlių… užteks. Turėtų, vos 3000 kilometrų prieš akis.